Nepriklausomybės rytmečio ARAI
Jie gimė tekant Nepriklausomybės saulei – 1991 m. balandžio 4 d. ir gavo skambų, trumpą ir prasmingą vardą – arai. Nėra savaitės, kad žiniasklaida neminėtų jų vykdomų operacijų. Tačiau dažniausiai užuominomis ir tenka tenkintis. Operatyvumas, aukšta kvalifikacija ir minimalus viešumas – štai jų veiklos devizas.
Kodėl dažniausiai šie narsūs vyrai eina vykdyti teisingumo prisidengę vakaro sutemomis ir kaukėmis? Kodėl neskelbia apie savo žygius ir šykščiai pasakoja apie trofėjus, parsigabentus iš operacijų? Pagaliau kas jie? Holivudo supermenų antrininkai? Geri blogi berniukai? Ar tiesiog darbuotojai, kurie, kaip ir mes visi, tik stengiasi gerai atlikti savo pareigas?
O gal „Aras” – tai visko po truputį?
Du kovotojai nesugrįžo
Greitojo reagavimo rinktinės „Aras” gimimo istorija gana banali. Reikėjo jėgos, galinčios atremti organizuotų nusikaltėlių išpuolius. Jaunai valstybei reikėjo sustiprėti ir kartu saugoti savo piliečius.
Iš pradžių tai buvo tik jėgos struktūra. Tiesiog patriotiškai nusiteikę švarcnegeriai stojo į visuomenės ramybės ir saugumo tarnybą.
Tepraėjo keturi mėnesiai ir šis kilnus tikslas pareikalavo kruvinos aukos. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste kartu su kitų struktūrų pareigūnais budėję du „Aro” policininkai Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas gyvybe sumokėjo už naivų to meto tikėjimą, kad budelį galima sustabdyti žmoniškumu ir daina.
Specialistai dar tebenarplioja tos siaubingos nakties peripetijas, o tiesa ir teisingumas vis tolsta – tarsi įvykiai žmogaus atminties labirintuose. „Aro” vadai teigia, kad buvo padarytos mažiausiai dvi klaidos. Lemtingas galėjo būti vadovybės įsakymas nesipriešinti ginklu ir tai, kad į policiją ėjo dirbti taktiškai neparengti žmonės. Valstybė tik kūrėsi. Galimybių ir laiko parengti profesionalus nebuvo.
Pamoką rinktinės vyrai gerai įsidėmės. O kaip pagarbos ir atminimo ženklą štabo būstinėje įrengs kuklų altorių. Jis tiems, kurie ėjo pirmieji ir nesugrįžo.
Ūgis ir smūgis
Praeis dar pora metų. Dainuojančios revoliucijos euforija slūgs, žmonėms jau nebeužteks lozungų ir šviesių ateities vilčių, reikės batų ir duonos. Ir pirmoji rinktinės sudėtis kapituliuos, išeis į privačias saugos struktūras, kur tuo metu jiems mokės 13-15 kartų daugiau.
Apie 1993 m. „Aro” įvaizdį teks kurti iš naujo. Rinktinės vado pavaduotojas, specialiojo būrio komisaras Viktoras Grabauskas antrąją rinktinės kartą apibūdins aforistiškai: „Svarbu ne ūgis, bet smūgis”. Ir klausimu bei atsakymu patikslins: „Ką reiškia du metrai ūgio ir pusantro metro pečiai? Tai butų daug jėgos, mažai ištvermės, dar mažiau koordinacijos, visai mažai greičio ir daug kūno, į kurį patogu taikytis.”
Naujosios sudėties rinktinėje kiek kitokios kompleksijos pareigūnai. Jie ne tokie aukšti, tačiau jėga ir fizinėm savybėm, sakoma, Lietuvoje kažin ar kas jiems prilygtų.
Jie atrinkti pagal „Delta Force” programos kriterijus. Priimant tikrinamos kandidatų biografijos, paisoma amžiaus cenzo (rekomenduojami vaikinai, ne jaunesni kaip 23 metų), pirmenybė teikiama nerūkantiems, reikalaujama 5 metų darbo kitose policijos formuotėse patirties. Įveikusiems šį barjerą tenka galynėtis su psichologiniais ir intelekto testais, tikrinamas fizinis pasirengimas ir ypač ištvermė, emocinis stabilumas. Patekusieji į rinktinę žino, kad jie geresni, bet užriesti nosies nespėja. Juos užgriūva pratybų ir informacijos lavina.
Dabar per metus iš struktūros išeina ne daugiau kaip 2-3 žmonės. Atėję naujokai randa nusistovėjusius subordinacinius ir tarpusavio santykius. Belieka arba prisitaikyti, arba išeiti. Teigiama, kad sunki atranka verčia branginti darbo vietą, o draugiška aplinka netrunka prijaukinti.
Vyresniojo komisaro Igno Šulinsko vadovaujamoje rinktinėje šiuo metu dirba 250 „arų”. Kuopos dislokuotos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Taip pat Vilniuje yra suformuotas specialusis būrys, parengtos išminuotojų, snaiperių, derybininkų grupės.
Amunicija ir ekipuotė
Rinktinės policininkai ginkluoti „Sig Sauer”, „CZ” pistoletais ir įvairaus tipo peiliais. Operacijose jie naudojasi „HK MP5” bei „Steyr AVG” automatais, užtaisomais 9 milimetrų Lugerio šoviniais. Sausio įvykiai parodė, kad šie ginklai patikimesni nei koviniai Kalašnikovo automatai. Neretas atvejis, kai iš pastarųjų paleista kulka rikošetu grįždavo atgal ir sužalodavo patį kovotoją. Taip pat Kalašnikovo automatų didesnė atatrankos jėga, dėl to jie mažiau taiklūs.
Aro” vyrų ekipuotės komplekte – titaniniai rusų gamybos šalmai ir amerikietiškos bei lietuviškos liemenės. Prireikus dengiamasi rusiškais ir amerikietiškais skydais, kurių patikimumas tiesiogiai proporcingas jų svoriui. Turbūt mažas ir senas žino, kad „arai” vilki juoda uniforma, kuri tarnauja kaip drabužis ir kaip maskuotė. Neretai vaikinai dirba ir vilkėdami civiliais rūbais. Avi jie, nelygu kam kokie batai patogesni, čekiška, amerikietiška ar lietuviška avalyne. Beje, kaukėmis dengiasi veidus ir juodas uniformas vilki ir kitos tarnybos, tad rinktinės kovotojus galima atpažinti pagal specialius skiriamuosius ženklus ant palaidinės arba tiesiog užrašą ant uniformos „Aras”.
Įsilaužimams reikalingą hidraulinę ir mechaninę įrangą daugiausia kaip labdarą kovotojams atgabena kolegos amerikiečiai.
Misija bei mistika
Ši policijos rūšis kurta ypatingoms situacijoms valdyti. Pagrindinė rinktinės paskirtis – įkaitų vadavimas, nesvarbu kur jie būtų – ore, ant vandens ar žemėje. Jų kompetencijos sričiai priskirtas pavojingų, ginkluotų nusikaltėlių sulaikymas. Taip pat „Arui” patikima ypač svarbių liudininkų apsauga, kai jų gyvybei ir saugumui iškyla reali grėsmė. Jie nukenksmina sprogmenis. Šiam tikslui yra suformuota profesionali išminuotojų grupė. Kas yra slaptosios operacijos – penktoji jų veiklos kryptis, rinktinės vadai paaiškinti atsisakė. Jie pasufleravo, kad nuolat skaitantys spaudą šiokias tokias išvadas padarys patys. V. Grabauskas pripažins, kad visuomenė turi teisę žinoti, kas stovi jos saugumo sargyboje, tačiau dar kartą pakartos, kad jų darbe per didelis viešumas būtų prastas sėkmės sąjungininkas.
Efektyvu ir efektinga
Įkypa vorele išsiskleidę, laikydami rankose šautuvus, tik jiems vieniems žinomo tikslo link bėga uniformuoti vyrai. Metę sprogmenį ir dengiami dūmų uždangos šturmuoja pastatą. Kiti du „arai” virvėmis leidžiasi iš sraigtasparnio ir atakuoja penkiaaukštį iš oro. Jie taip atsargiai juda namo siena žemyn, kad tampa panašūs į medžiotojus, kurie atsargiai sėlina miško keliukais, bandydami neišbaidyti žvėries. Viskas paprasta, išbaigta, iš pažiūros visai nepavojinga. Tik šalimais sėdįs filmo „žiūrovas” nenustygsta vietoje. Jam dar per daug judesių, per mažai greičio, tikslumo. Baigiu žiūrėti vaizdajuostę tylėdama, o vadas, tarsi atspėjęs mano minčių tėkmę, sako: „Mūsų darbas mažai kuo panašus į kovinių filmų atrakcijas. Jis kupinas neišgalvoto dramatizmo. Todėl triukai – ne mums. Iš tiesų kas efektinga, nėra efektyvu.”
O kas efektyvu, deja, ir rizikinga. Iš kolegos šautuvo paleista ir pro petį skriejanti kulka anaiptol ne mokomoji. Per kiekvienas pratybas į policininkų akis žvelgia tikras ir realus pavojus. Kitaip, sakoma, vyrai tokioms sudėtingoms operacijoms nepasiruoštų. Ir nebūtų tokie kokie, dabar yra -neprilygstami.
Kasdien 4 valandos pratybų – teorijos, praktikos, taktikos, šaudymo. Taip pat minėtos kovinės operacijos: pasalos, nusikaltėlių sulaikymas, liudininkų apsauga ir kt. („Reikia realaus krūvio”, – teigia komisaras V. Grabauskas.) Pavyzdžiui, liepos mėnesį į operacijas „Aras” buvo kviestas 40 kartų, neįskaitant liudininkų apsaugos, kuri vyksta nuolat. 17 valandą jų darbo diena baigiasi tik sąlyginai. Kad ir kur jie vyktų, su savimi ima mobiliuosius telefonus ir pranešimų gaviklius. Sulig pirmuoju šaukiniu grįžta į bazę. Nesvarbu, kur kilo incidentas, regionais nemalonumai nesidalijami. Prisijungia tiek vyrų ir kuopų, kiek reikia. Rutina ir monotonija, rizika ir pavojai, valios ir kantrybės testai – kasdien, kasmet. „Ar mes vis dar jums panašūs į supermenus?”, – ironizuoja komisaras.
Sulydyta jėga ir išmintis
Kai parklupdomas sunkus nusikaltėlis, net patys tolerantiškiausi turbūt pritartų, kad už aukų kančias jam reikėtų bent gerai išvelėti šonus. Pagunda tikrai didelė, bet komisaras garantuoja, kad nė vienas jo kovotojas neviršys įgaliojimų. Jėgos bus panaudota tiek, kiek reikia. Paklusęs neliečiamas. Vyrų agresija tapo racionali, nors šito mokytis reikėjo daug ir ilgai.
Apskritai „Aro” veiksmai grindžiami ne smurto, bet savigynos filosofija. Pavyzdžiui, kovotojai mokomi sportinės kovos metodų: karatė, aikido, bokso, dziudo, t.y., ginti ir gintis. Brutaliems, psichopatiškiems nusikaltėlių veiksmams priešpastatomas mąstymas bei veiksmų solidumas, bet prireikus ginti nekaltą žmogų ar padėti kuopos draugui, nė vieno kovotojo ranka nesudrebės. Jis padarys tai, ką ir privalo. Ir elgsis be gailesčio.
Iš jėgos struktūrų „arai” išsiskiria elgesio kultūra ir išsilavinimu. Nemažai čia dirbančių moka po keletą užsienio kalbų, visi policininkai turi bendrą supratimą apie darbą kompiuteriu, nusimano apie ginklus, nuodingąsias dujas, sprogmenis. Taip pat yra susipažinę su Baudžiamuoju kodeksu, gali suteikti pirmąją medicinos pagalbą, yra išklausę trumpą psichologijos kursą.
Du kartus per metus vykdoma privalomoji pareigūnų atestacija. Tuomet iš naujo įvertinami darbuotojų taktiniai ir šaudymo įgūdžiai, fizinė būklė, teorinės žinios.
Amerika nori mokytis iš Lietuvos
JAV specialiosios tarnybos per savo ambasadą Lietuvoje išsirūpino leidimą susipažinti su „Aru”, išsiaiškinti, koks yra rinktinės parengimo lygis. Tai, ką jų atstovai pamatė, pranoko visus lūkesčius. Iš solidarumo žmones, tiek pasiekusius esamomis sąlygomis, jie ėmė remti technika ir ekipuote, rengti rinktinės specialistams stažuotes Lietuvoje ir Amerikoje.
Iki tol išsisukdavęs nuo klausimų apie materialinę bazę santūrusis komisaras pratrūksta: „Orlaivių duris Vilniaus oro uoste sprogdiname… teoriškai. Mums pratyboms trūksta šovinių.”
„Aras” specialios treniruočių bazės neturi. Šaudymo mokymus organizuoja pagal susitarimą kitų žinybų šaudyklose ir yra priklausomas nuo jų geranoriškumo. Taktinėms pratyboms naudojasi Rūdininkų karinio poligono arba Teisės akademijos nebaigto statyti bendrabučio teritorija. Tokiomis sąlygomis paruošti žmones nėra lengva.
Tiesa, lygindami save su kitomis Lietuvos jėgos struktūromis, jie prisipažįsta, kad nėra labiausiai apleisti. Bet žinodami analogiškų užsienio tarnybų galimybes, pasijunta esą bėdžiai. Pavyzdžiui, JAV daugybė nurašytų lėktuvų, kuriuos kovotojai gali laužyti, daužyti, sprogdinti. Per pratybas iššaudoma tiek šovinių, jog mūsų vyrai nedrįsta net svajoti.
„Aro” rinktinės komisaras V. Grabauskas neseniai baigė studijas Federalinių tyrimų biuro (FTB) Nacionalinėje akademijoje (JAV). Dar studijuodamas jis ypač daug bendravo su FTB įkaitų vadavimo padaliniu, keitėsi ne tik informacija, bet ir perdavė kolegoms savo patirtį. Iki šiol jam yra siunčiami kvietimai atvykti mokyti JAV specialiojo policijos dalinio Tenesio valstijoje. Nepaisant sunkių materialinių sąlygų, mūsų „arai” turi ko mokyti net ir tokio didžiulio potencialo šalį kaip JAV.
„Aro” reitingas aukštas ne tik už Atlanto. Jį gerai įvertino tokios specialiosios tarnybos kaip SAS (Anglija), RAID (Prancūzija). Neseniai apie rinktinę didžiulę publikaciją paskelbė specialusis Europoje platinamas žurnalas „Combat and Survival”. „Aras” ypač garsėja taktiniu ir fiziniu pasirengimu bei šaudymu. Taip pat iš panašių būrių išsiskiria intelektu ir psichologine ištverme.
Jie gali viską
Specialusis Vilniuje esantis būrys buvo suformuotas 1994 m. Tai elitinės rinktinės elitas, besispecializuojantis šturmuoti orlaivius. Dabar būryje 32 vyrai. Nuo pat pirmųjų dienų iki šiol formuotei vadovaujantis ir ją ruošiantis komisaras V. Grabauskas pagrįstai save gali vadinti jos krikštatėviu.
Į būrį pretenduoti gali tik „Aro” policininkai, pradirbę rinktinėje ne mažiau kaip dvejus metus. Atranka vyksta dviem etapais ir trunka 6-7 dienas. Dar kartą tikrinamas asmens taktinis ir fizinis pasirengimas, peržiūrima biografija. Atrinktiems į specialųjį būrį dar skiriamas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Jų treniruočių krūvis dar didesnis, pratybos intensyvesnės. Paprasto piliečio akimis žvelgiant, šie vyrai gali viską.
„Aro” policininkai bėglius suguldė ant žemės…”, „greitojo reagavimo rinktinės kovotojai nuginklavo nusikaltėlius…”, „specialusis „Aro” būrys šturmavo pastatą, kuriame užsibarikadavo banditas…”, – tokios ir panašios žinutės mirga dienraščių puslapiuose. Šiurkšti, negailestinga tikrovė, alkana ir pikta dabartis… Mums reikia jėgos, kuri mus apgintų. Ir ji ateina. Vieniems – žiauri ir negailestinga tarsi paskutinis atpildas, kitiems – kaip šviesi viltis.
Ir gimsta mitas apie šauniuosius kovotojus – policininkus su kaukėmis, medžiojančius smurtą ir blogį.
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
Žurnalas „AKIS”, 1998, Nr. 5-6